Goodbye

An empty road. Just empty road and four of us. We were walking in silence, because everyone knew that we were going to the leave-taking… Just that empty road, silence and the wind rumpling our hair.
- God, this is hard when you know that we‘ll never see each other again. - he said.
We all looked at him with the look in our eyes - everybody was unsatisfied with his words, but we knew, that it was true. Again silence and refreshing wind, cluttering our minds. Nobody asked anything, cause we all knew what were all of us thinking about at the moment. A goodbye. Only crunching snow under our feets was talking. He didn‘t need to say goodbye to anybody.
- heh…
A poignant sigh. It touched all of us, even snow, which didn‘t care about our problems. And we felt it. I was glad of the wind blowing around, it hid our tears dropping without any sight.
- We‘re almost here‘ - she said.- ‘I just thought… If we really might never meet again, why don‘t we have some fun, for those last moments? We should enjoy it, should‘t we?
So we did. We drew some snow angels. Smiled. Played a snow war, laughed. Held hands. We were just living the moment. That was the real happiness. But it was time to go. To go one’s own way. And we went…
***
- We‘re leaving I guess. - you said to me.
- I guess. - I answered.
- Let‘s do a big goodbye hug, people! 
These real smiles were priceless.
- Hey, say what you have to say to each other, because bus is leaving! Right now, I mean! - shouted the driver.
- It‘s time for goodbye… - one of us said.
After I gave few meaningful hugs to them, they were going on the bus. But you left standing right in front of me. You cuddled me tight and we stood like that for a second, trying to feel each other for the very last time, to feel that we could have that feel when we won‘t have each other around. Never again.
- I have to go.
- Good b… - you touched my lips gently with your finger.
- Don‘t finish it out loud. You know, it is said that each person you meet, you meet at least twice in your life. I‘ll miss you.
- I‘ll miss you more.
And he left. I could read a ‘‘goodbye‘‘ from his lips through the bus window. But it didn‘t matter any more.
Why did you do that? Why didn‘t you let me say that damn goodbye? And that thing about meeting at least twice in life? Now you left me just waiting for you. You made me feel that last touch of your arms around me, every since I‘m alone. You made me have you all over my mind since you left. Any where. At any time…

žmogus?

Žmonės jaučiasi tokie išskirtiniai “savo” planetoje, kilniausi padarai kokie tik egzistuoja, tačiau kas mes? Kuo taip skiriamės nuo gyvūnų? Nu jo, turim jausmus, protą la la la, gal ne visai taip suformulavau, kuo mūsų paskirtis žemėje skiriasi nuo gyvūnų? Kad ir nuo katės: žmonių gyvenimo tikslas turėt gerą darbą ir šeimą - katėms darbo nereikia, o šeimos jos irgi nori, juk instinktai šaukia. Ir rūpinasi po to savo atžalomis - irgi instinktai. Sakysit žmonėm kitaip jie ten myli savo vaikus ir gyvenimo žmones, o pala, ką katės nemyli? Iš kur žinai, kad ne? Greičiau jau mūsų, žmonių, rūpestis savo atžalomis irgi tėra instinktas. Dar žmonės siekia gyvenime turtų - katėms nereikia turtų, nes joms jų nereikia :D Ko mes dar norim? Meilę priskaitau prie šeimos. Nežinau, dabar daugiau nesugalvoju, bet manau, jog esminis skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų - tai protinių ir kūrybinių galių panaudojimas. Mes galime kurti - tai kas daro mus tikrai ypatingus. Tai jei jaučiaties tokie ŽMONĖS o ne tiesiog vaikščiojantys gyvybės žemėje įrodymai, tai mokykitės, išradinėkit, kurkit,  o ne demonstruokit savo tobulus visko naikinimo sugebėjimus! Nejau tik geras darbas, iš reikalo baigtas aukštasis ir šeima patenkina užmojus? Nežinau, man rods kiekvienas žmogus turėtų prisidėti prie kūrimo proceso, kad galėtu jaustis visaverčiu žmonijos atstovu. Nenupopsėkit, please :)

arbata…

Karštis užliejo krūtinę. Atrodo tas pusė puodelio arbatos sutekėjo tiesiai į plaučius, o ne į skrandį :) Tačiau ne visos arbatos tai gali, arbatos su daug E ir kito šlamšto sušildo tik rankas ir burną, o “močiutiškos” arbatos, iš braškių uogienės, jos tai gali :) Natūralumas visais laikais išliks kažkas ne paprasto. Ir tai ne eko manija, natūralumas jaučiamas vakarais prie arbatos puodelio, kai karštis užlieja krūtinę, ir atrodo, kad arbatą, kurią išgėrei širdis varinėja tavo kraujagyslėmis :)

You got me hypnotized…

Taip, man jis patinka, o aš jam - nežinau. Na ir kas. Visi sako va, čia kiap blogai, nepatinku aš jam, o man - dzin. Svarbu, kad man gera. Man gera, kai pamatau jį, man gera, kai jis su manim kalba, man gera, kai jis mane paliečia, man gera, kai jis man šypsosi, man gera, kai mūsų akys susitinka, gerabūti šalia jo. Ir man dzin, kaip viskas baigsis, jei gerai - tai gerai :) Jei blogai, tai bala nematė, pradings tas susižavėjimas laikui bėgant, kaip pienės pūkas pradingsta nupūstas:) Dabar man gera :) Aš laukiu tos minutės, kai vėl jį išvysiu, ir tai daryti taip pat gera, kas galėtų ginčytis? Žinoma, ******* omg omg omg :D ir dėl neaiškių priežasčių mano playlist’as sustojo ties ta daina, kuri man primena jį (Oliver Koletzki feat. Fran - Hypnotized) Ir kas dar drįsta sakyti, kad nėra likimo, ar kažkokio panašaus sh. :D nesuprantu :D nu neesmė, kur aš baigiau? ******* man pikta, kai jis flirtuoja su ja, tačiau ar būtų įdomu gauti viską ko trokštam, be jokių kliūčių? NE! Todėl, man ne tik pikta, kai jis ją ryja akimis, bet man tuo pat metu ir gera. Gal skamba kvailai. Bet that’s me. Noriu jo, uuuuuu.

I catch your eyes, try not to smile.

I track your style, I feel your vibes.

You got me hypnotized…

Kiekvienas vis kitoks…

- Eime, aš turiu tau šį tą parodyti! - sušuko Miglė.
- Palauk, juk tuoj eisim valgyti, - atsakiau.
- Tai užtruks visai neilgai, vos akimirką.
- Bet…
- Bėgam, ne pavalgyti tave čia atsitempiau!
Ji čiupo mane už rankos, ir mes pasileidom bėgti. Baltą suknelę kėlė vėjas, o plaukus puošė rugiagėlė. Ji atrodė nuostabiai. Nemačiau aplink nieko, tik Miglę ir rugius.
- Kodėl būtinai per rugius? - paklausiau.
- Ak, tu išpuikęs miesčioni, - nusijuokė. - Tiesiog bėk!
- Kodėl taip skubam?
Ji vėl timptelėjo mane už rankos. Mes vėl bėgom. Aš tikrai nesupratau, kur taip skubam, tačiau buvo malonu žiūrėti į ją skubančią, ir kvėpuoti vakaro vėsa.
- Štai. Ačiū Dievui spėjom, - tarė.
- Ar tikrai čia mes taip skubėjom? Juk čia pieva.
Miglė ranka švelniai nulenkė aukštas žoles, kad pamatyčiau ežerėlį, pilną gyvybės: nendrių, lelijų, kurkiančių varlių, buvo net gulbių. Taip, tikriausiai čia, - pagalvojau.
- Sėsk.
Jaučiau ore tvyrančią ramybę.
- Saulė jau tuoj nusileis, - šyptelėjo ir sulaikė mano ranką, kai norėjau mesti akmenuką į vandenį. - Stebėk, - tarė.
- Aš, gal ir miesčionis, bet saulėlydį esu matęs, - pašaipiai atšoviau.
- Čia - ne.
- Kuo jis čia ypa…
Sulig šiais žodžiais po keliais debesėliais dangus pasidarė švelniai rožinis. Pamiršau ką buvau pradėjęs sakyti; prasidėjo saulėlydis. Dangus vis ryškėjo, ties horizontu švietė maloniai ryški oranžinė saulė. Debesėlio galas užstojo jos šoną, taigi ji atrodė, kaip nukąstas, prinokęs obuoliukas. Dangus keitė spalvą: iš švelniai rožinio darėsi ryškus, susimaišęs su oranžiniais saulės spinduliais. Aplink driekėsi tamsiai žydras, sodrus dangus. Atrodė pasakiškai, niekad nesu matęs nieko panašaus. Vandenyje atsispindėjo visa spalvų paletė, tai nebebuvo tiesiog vanduo, žolė, dangus. Tai buvo visuma, vienis. Viskas aplink nuščiuvo, mudu, gulbės, varlės… Girdėjosi tik tolumoje vėjo liūliuojami rugiai ir juose svirpiantys žiogai: - Trrrr, trrrr. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau, tarsi bandydamas įkvėpti saulėlydžio. Mane užliejo tyrumas, atrodė, kad laikas trumpam sustojo, kad dar gaėčiau pasimėgauti šiuo jausmu. Atsimerkęs pamačiau jau mėlyną dangų. Rankoje vis dar sugniaužęs laikiau akmenuką.
- Ir kiekvienas vis kitoks, - tarė Miglė besišypsodama.
- Velnias, tikrai truko vos akimirką.
- Juk tuo gamta ir žavi, - šyptelėjo ir paėmė mane už rankos, kviesdama atsistoti.
- Pabūkim čia dar truputėlį, -tariau.
- Temsta, be to, juk mums reikia pavalgyti, ar ne? - linksmai nusijuokė ir nubėgo namų link. Mačiau, kaip rugiagėlė iš jos plaukų, pagauta vėjo, grakščiai pasisūpuodama nusileido žemėn. Turbūt todėl ji ir yra tokia nuoširdi ir tyra, - pagalvojau. Mečiau akmenuką į vandenį ir pasileidau jai įkandin, užnugary girdėdamas, kaip akmuo atšoko nuo vandens ir tik tada paniro į vandenį: - kliurkt.

be pavadinimo

Kaip apsispręsti? Taip nekenčiu to jausmo, kai kankina abejonės. Gal pasirinkti tą, o gal aną? (ne apie vaikinus) Patinka ir tas ir tas, noriu abiejų, bet taip neišeina. damn. Sako, kad abejonės padeda surasti tikrąjį kelią ir t.t. ir pan… Man jos nė velnio nepadeda. Jaučiu, kad “many dvi sielos grumias nuolatos” (J.V.Gėtė).

Angelai dovanoja sniegą

Šaltą žiemos rytą įžengiu į mišką. Saulė veržiasi pro medžių viršūnes, dovanodama aušros skaistybės grožį. Negalėdama atitraukti akių nuo akinančio sniego blizgesio užkliūvu už šakos, suklumpu, tačiau nesistoju. Atsigulu ir, judindama rankas ir kojas, lyg ant baltos drobės sniege piešiu angelą. Įkvėpiu gaivaus oro ir negaliu suprasti ką man primena jo kvapas. Jis gaivus lyg ką tik visomis vaivorykštės spalvomis pražydusios vasaros ir švelnus, toks švelnus kaip drugelio sparnai. Saulės spinduliai šildo mano veidą. Nuostabaus sniego kvapo pakerėta pasijaučiu lyg mažoji Coliukė, apgaubta kvapnios lelijos žiedlapių.

Papučia vėjas, ir aš atsimerkiu. Atsistoju. Žiūriu kaip vėjas pučia į angelą, gulintį ant žemės, ir, tuo pačiu, sūpuodamas medžius, jam šnibžda: „užteks miegoti, užteks miegoti!” Matau, kaip angelas pakyla į dangų. Jis kyla, kyla aukštyn, pamažu visai dingsta. Sninga! Tai jis, angelas! Tai angelai dovanoja mums sniegą, kad visą žiemą nušviestų mūsų širdis! Paimu sniegą į ranką ir vėl pakeliu galvą. Sniego šaltis užlieja kūną, tačiau širdį degina neapsakomas džiaugsmas.

Kas yra gėris? gerumas?

Kas yra gėris? gerumas?

!

DARE to be DIFFERENT!